Nors kelionių metas mums su brangiausiąja nesibaigia niekad, bet vasarop jis suaktyvėja. Tai šį savaitgalį ir pavažiavome Žemaitijon. Maršrutas buvo nevisai įprastinis: iki Veliuonos važiavome Panemunių keliu (tiesa, prieš įvažiavimą į Kulautuvą ir už jo vyksta aktyvus kelio remontas, yra 3 vienpusiai šviesaforai), o už Veliuonos pasukome link Stakių, kadangi tose vietovėse jei ir buvome, tai labai seniai. Maršrutas nieko ypatingo, lygumos-laukai kaip kokioje Suvalkijoje. Vienintelė įdomybė – kelios pravažiuotos įdomesnės medinės bažnyčios. Na ir vienoje vietoje, neprivažiavus Gauraičių, kairėje kelio pusėje stovi vienišas nedidelis bunkeris. Nepagavau minties, kokio velnio jis čia atsirado. Kažkaip neatgaminu, kad čia būtų ėjusi kokia nors kieno nors gynybinė linija. Kovinė anga viena, didelė – pabūklui, žiūri į vakarus – tipo sovietinis bunkeris, nukreiptas į vokiečius (Memelendą). Internetuose nulis info.
Pravažiavus Tauragę, vėlgi pasukome žvyrkeliais pro Žemaičių Naumiestį, nes senokai puoselėjau mintį nusifotografuoti prie Rumšų kaimelio informacinės lentos 😉 Šiaip tai mano familija ne iš ten, nu bet būtų fain. Deja, kaimelis neidentifikuotas jokia lenta, tai pravažiavome ir pasukome link Kintų papietauti ten esančioje kavinėje „Kuršiai“. Maistas geras, kainos normalios, rekomenduoju. Paskui tradicinis apsilankymas Ventės rage, pasėdėjimas, tiesiog žvelgiant į vandenį. Nemunas buvo ramus, Kuršmarės banguotos, tai įdomiai matosi vienoje ir kitoje molo pusėje.
Po Ventės rago numynėme į pusseserės sodybą netoli Švėkšnos, iš kur jau su didesne kompanija pasukome link Jomantų/Jurgaičių piliakalnio. Šalia jo yra Jurgaičių kapinynas, šiuo metu suartas ir pavirtęs pieva. Jei kapinynas dar idetifikuotas lenta, tai piliakalnį surasti be pasiruošimo be šansų. Laimei, turėjau iš atsispaudinęs info iš Kultūros paveldo departamento tinklalapio, tai nužygiavau tiesiai tikslan. Piliakalnis visiškai neturistinis, tankiai apžėlęs medžiais, pro kuriuos matosi apačioje tekančios Ašvos upės fragmentai.
Kadangi mano chebrai užteko vieno pasivaikščiojimo pievomis link piliakalnio, tai perėjome prie civilizuotesnio turistavimo: iš pradžių nuvažiavome į didžiųjų sovietmečio melioracijų sunaikinto Paulaičių kaimo, iš kurio kilęs mano Tėvelis, vietą. Plynas laukas su pora jovarų ir kažkokios daržinės likučiais, kur kažkada stovėjo 7 sodybos. Skausmas ir liūdesys…
Na, o pabaigai nuvažiavome į Švėkšną pasivaikščioti parke. Turėjome planų prieiti prie ginkmedžio, bet kaip sykis Genovaitės viloje vyko kažkokia veselė, tai visa teritorija apie vilą buvo atitverta juosta ir saugoma apsauginių, o veselninkai užsiiminėjo kažkokiu briedu prie tvenkinių. Nu tai nuėjome prie „Viesulo“ užeigos, kur kitoje gatvės pusėje yra skulptoriams Jakševičiams (Aleksandrui, Vincentui ir Adomui) pašvęstas suoliukas. Pasėdėjau, apmąsčiau gyvenimą. Supratau, kad jis nėra toks jau blogas.
Paskui dar praėjome miestelio centru. Nu ta Švėkšna kasmet gražėja, tikrai verta aplankyti.
ar atrastum šitą:
http://cdn3.img.sputniknews.com/images/103961/84/1039618434.png
???????????????
O kam? Briedas manęs nedomina 😉
Pasaulinė sensacija. Peržiūrėjo ar ne 10 mln., gal rinkimams panaudos JAV. 🙂
Tavo gimtajame mieste, beje
Kaip rašiau – manęs tai nedomina. Mane domina piliakalniai, dvarai, LEGO, o Trampas manęs nedomina. Nors būtų kokia plika pana – tai tada gal.