Pranešimo pavadinimas perfrazuotas iš įdomaus scania rašinio – pradėjau rašyti ir žiūriu, kad gavosi rašinys 😀
Tiesą pasakius, man visada yra kažkokia mistika, kaip kūrėjai tampa klasikais. Juk jie nėra vieninteliai toje srityje tuo metu, o ir kiti sukuria turbūt ne ką mažiau. Tačiau tarsi po Viešpaties piršto prisilietimo vienų kūryba išlieka kartų kartoms mokinių kankinimuisi, o kitų vardai grimzta į nebūtį ir žinomi tik tos srities specialistams. Šiaip Salomėja teisi, klausdama, ar Haris Poteris mažiau vertas išlikti nei Raudonkepuraitė. Ypač šiais sukomercializavimo laikais, kai nebe kūrinys tampa svarbiausiu, o visa ta merchandise aplink jį, generuojanti papildomas ilgalaikes pajamas.
Taigi, vertas kūrinys išlikti ar nevertas? Labai geras pavyzdys IMHO yra klasikiniai amerikoniški komiksai, kurie mums yra musės pirstelėjimas, nes tuo metu, kai formuojasi žmogaus skonis, mes jų tiesiog neturėjome, ir kas yra gerai, nes intelekto ten už centus, o papų snukiadaužio už dolerius. Tačiau visa ta glupstva amerikiečiams yra Biblijos vietoje, nes jie su tais komiksais užaugo ir tie komiksai suformavo jų pasaulėžiūrą. Išminties ir gerumo ten nėra, užtai drąsiakediškos teisybės (gėris negyvai užspardo blogį) realizavimo iki krūminių dantų. Ir jau keliasdešimt metų tie komiksai gyvi, mutuoja, keliasi iš pigių knygeliūkščių į durnadėžę/kino ekraną, taip įgaudami naują gyvenimą. Ar tokia literatūra verta išlikimo? Menine prasme – kažin. Bet ji turbūt išliks dar keliasdešimt metų, nes turi tikslinę auditoriją. Tačiau žvelgiant į kelių šimtų metų perspektyvą kaip kad Servanteso atveju – vargu bau. Tad turbūt tai, ar literatūra verta išlikimo, sprendžiama du kartus – vienąkart amžininkų – trumpam laikotarpiui, kai bent kiek geresnė popsa gali klestėti; ir antrąkart tolimų kartų – kai vistik toje litertaūroje turi išlįsti kažkas, kas gali jaudinti tolimesnus palikuonis.
Hm, man kažkaip sunkiai vertinamas ‘meniškumo’ kriterijus. Jei išliks, reiškia, menas, ir kokybiškas menas – atskirti visai paprasta. Ar daug mes žinom XVI amžiaus arba išvis Antikos laikų literatūros kūrinių? Išlieka geriausieji, nors gal net priežasties-pasekmės ryšys į kitą pusę – geriausiais laikomi tie, kurie išliko, kurių neužmiršom. Ir jei koks komiksų herojus Konanas arba Tarzanas sugebėjo išlikt iki šių dienų, o šimtai jų kolegų priburbuliavo Letoj – reiškia, pastarieji du verti. Kitaip nebūtų išlikę. Uždaras ratas.
Konanas ir Tarzanas – knygų didvyriai, komiksais (jei) tai vėliau patapo 🙂
Vertę nustatys laikas. O taip pat maža dalis žmonių, kurie atsirinks, ką skaito – ir kodėl 🙂
Šiaip tai vertinga literatūros savybė yra vaizduotės ugdymas, skaitymo lavinimas – tai yra vitaminai augančiam protui. Ir jei to nėra – tai ir viršelis nepadės 🙂
-> Eimantas – turbūt kad taip, neužmiršimas (ilgalaikėje perspektyvoje) ir yra knygos meniškumo kriterijus
-> scania – na, kai kada viršelis ir tėra veretingiausia knygos dalis. Ypač dabar, kai knygų publikavimas tėra tik finansų klausimas.
na prašau nenuvertinti visų komiksų taip vienu kartu – jų, kaip ir knygų, yra visokių. Kad ir pradedant nuo to paprasčiausio Spider-man, kurio esminė citata yra „With great power comes great responsability“ ir Watchmen su painiu siužetu, skaudžiais veikėjais ir beveik-apokalipse. 🙂 aišku, pilna ir prastų, kaip ir bet kurioj literatūros šakoj.
-> Apyt – pala, pala, nereikia painioti gandrų su apelsinais. Komiksai yra savotiška literatūros rūšis, tad ir lyginkim vienus komiksus su kitais. Kitas dalykas, kad komiksai negali pakeisti literatūros klasikine prasme, t.y. kiek bepieštum komiksų apie Odisėjų, Homero „Odisėjos“ jie nepakeis
Skaitymas ir rašymas – tai ne vien tik išsilavinusio žmogaus požymiai, bet ir tie pratimai, kurie ugdo smegeninę. Komiksų žiūrėjimas – nėra tas pats, kaip knygų skaitymas.
Komiksai nedaro žalos juos skaitančiam. Bet panaikinus literatūrą ir palikus vien komiksus… 😀
Dabar, beje, panašiai „komiksuojamos“ (daugiau paveikslėlių, mažiau teksto) vaikiškos knygos. Sunku rasti originalų Milno Mikę Pūkuotuką!!! Vaikas net nesuprato, kuo prasta TA knyga, kurią buvo nupirkę prieš rasdami TIKRĄ 🙂 Kaip paaiškinti, kad čia iškarpyta?! 😀
Žinom, kad yra literatūra, kuri ugdo, ir kuri bukina. Kuris tipas vyrauja knygynuose? 😀
Lygiai ir muzikoje o ir kitur, kur verslas įkėlė koją 😀
VERSlas literatūrą bando paVERSti kramtuške smegeniums. Laimei, tas jam ne visada pasiseka
Bet verslas aktyviai stengiasi 🙂
Su TV jau susitvarkė 😉
Su muzika – jau nedaug liko…
tai Odisėjos niekas nepakeis, nes tai vienas pagrindinių Vakarų kultūros kūrinių.
Bet čia irgi gaunasi gandai su apelsinais, nes iš šiuolaikinių knygų tikrai nežinau kas išliks tiek metų ir bus laikoma klasika.
Bet vat lyginant šiuolaikinius komiksus su šiuolaikine literatūra, tai situacija panaši abiejuose „frontuose“, nes pilna nesąmonių, bet yra ir perlų. O komiksai gi ir nėra kažkoks klasikinės literatūros keitimas, tai gretutinė šaka, paprasčiausiai idėjos perteikiamos kitokiu būdu, kitokia raiška.
Va kaip pavyzdį galima paimti Neil Gaiman, kuris rašo ir knygas, ir komiksus. Jo „Amerikos dievus“ skaičiau gal penkis kartus, taip pat neėgalėdama atsitraukti perskaičiau ir „Sandman“ komiksus. Istorija abiejuose kūriniuose buvo tiek p[at užburianti ir įtraukianti, viekėjai ryškūs ir įtaigūs, o pasaulis užburiantis.
(aš va dar manau, kad šitokios nuomonės, kad komiksai be išimčių yra nesąmonė, tai sovietinės propagandos likučiai ;)) )
-> Apyt – komiksai (tam tikra dalimi) formuoja mąstyseną ir požiuūrį į pasaulį, tad be abejo daro įtaką amžininkams. Jų ilgaamžiškumas? Wialniaz žino, nes per trumpas istorinis laikotarpis tepraėjo, o ir jie kinta.
Tiesą pasakius, čia po vieną elektroninę biblioteką bevambrinedamas, buvau gerokai nustebintas prancūziškų originalių komiksų kiekiu. Va ko nesitikėjau, nors vaikystėje teko matyti būtent pranzūziškus vaikiškus žurnaliukus, kur buvo ir Pifas, ir Asteriksas+Obeliksas
tai knygos irgi formuoja požiūrį į pasaulį, kaip filmai, serialai, laikraščiai ir dar balažin kas.
-> Apyt – rašyadamas apie komiksu, aš turėjau omenyje būtent tai, kad jie IRGI formuoja požiūrį į apsaulį, apart tavo paminėtų. Tačiau tam, kad jie formuotų – reikia, kad jie egzistuotų kultūroje. Pvz, mano kartai visa ta bliberda turėjo nulinę įtaką, nes prieš 35-40 metų jų tiesiog nebuvo. O paršiukas Čiukas ar MIkas Ridikas buvo per silpni (ir neturėjo viso to marketingo, kuris lydi komiksų industriją Vakaruose), kad turėtų bent kiek žymesnę įtaką pasaulėžiūros formavimuisi