Feed on
Posts
Comments

Antros dienos rytą, Lenkijoje, važiavome toliau. Pakelėje papusryčiavome kažkur miškuose esančime tipo bare. Išsišnekėjome su barmene – moteriškei liko pusmetis iki pensijos, mokosi vokiečių kalbą, ruošiasi važiuoti Vokietijon uždarbiauti. Dukra ten jau dirba. Kažkada labai daug važinėjo į Ukrainą aprūpinti barą produktais, kai ten maistas buvo žymiai pigesnis nei Lenkijoje, dabar nebeapsimoka.
Ukrainos sieną buvome numatę kirsti Slovakijoje, prie Užhorodo. Sienos tarp Lenkijos ir Slovakijos nėra, telikę tik buvę pasienio kontrolės/muitinės pastatai.
Vėlgi Lenkijoje keliai puikūs, per Žemuosius Beskidus (taip vadinasi Karpatai toje vietoje) pravažiavome be jokių problemų.
Slovakijoje nemažai gražių, nedidelių medinių cerkvių. Kadangi norėjome kuo greičiau pasiekti SK-UA sieną, tai tik trumpam stabtelėjome viename iš kaimelių ir padarėme kelis kadrus. Šioje kelionėje pagrindiniu fotografu tapo mano geresnioji pusė, aš tskant fotkinau tik kai kada.
Diena buvo puiki, temperatūra siekė iki +25C.
Slovakijos – Ukrainos siena priminė tuos laikus, kai kažkada iki Šengeno zonos važiuodavome į Europas. Eilė, patikrinimai, 1,5 val. pražudyto laiko.
Laifhakas: susitvarkykite mašiną, netgi betvarkėlę/berdačoką, nes kitaip pasieniečiams kyla krūvą klausimų: „O koldėl turite 5 degtukų dėžutes? O kodėl čia vienkartinės šakutės? O kodėl tiek daug vaistų?“ etc. itd. Plius neužmirškite gauti raudoną muitinės štampą ant popieriuko, kurį gavote įvažiuodami ukrainiečių pasieniečių įvažiavimo poste ir turėsite atiduoti išvažiavimjo poste. Ir nesvarbu, kad neturite ko deklaruoti muitinėje. Vienžo, 1,5 val. trukęs košmaras, nuo kurių esame jau atpratę, pilna apimtimi.
Apturėjome atrakciją – matėme, kaip iš Slovakijos į Ukrainą buvo deportuoti 3 ukrainiečiai. Kita atrakcija – milžiniška mikroautobusiukų vilkstinę iš Ukrainos pusės: pilni vyrų, kurie važiuoja „atosotogų“ į Europą. Pasišnekėjau su muitininke apie emigraciją pas juos ir pas mus.
Dar vienas laifhakas: būkite pasiruošę, kad ukrainiečiai angliškai nemoka, o rusiškai nebekalba iš principo. Tad mes bendravome lenkiškai-rusišku mišiniu, o jie mums kalbėjo čysta ukrainečių mova.
Pravažiavę sieną, bandėme aplankyti Nevickio pilį, bet, deja, kažkokios statybos užtvėrė bet kokį priėjimą/privažiavimą, tad numojome ranka. Pilies kalno papėdėje įasikūręs pretenzingas viešbutis „Kamelot“. Deja, jie mums užgiedojo beturį prabangiausią numerį už 130 EUR, tad mes išvažiavome toliau, kol pasiekėme sanatoriją „Termal Star“, kur apsinakvojome puikiomis sąlygomis už 28 EUR. Viešbutis tokiame pompastiškame stiliuje, bet turbūt taip jie supranta prabangą. Btw – Free WiFi irgi veikė puikiai.
Soti vakarienė dviem, vynas tekainavo 13 EUR. Linksmoji dalis – padavėjas tipo nemokėjo rusiškai, tai aš su juo kalbėjausi lenkškai. Apmokėjimą paėmė eurais, bo grivnų nespėjome išsikeisti.
Turėjome planų pasinaudoti SPA procedūromis, tačiau paaiškėjo, kad mus turėtų iš ryto apžiūrėti gydytoja (2 EUR) ir tik tada leisti procedūrintis. Mudu nutarėme, kad rytoj pabandysime paieškoti ne sanatorinio režimo terminių vandenų maudyklos, nes pakeliui matėme ne vieną šio turinio skelbimą.
Įdomus pastebėjimas – tiek slovakai, tiek ukrainiečiai stengiasi gyventi nuosavuose namuose, kurių dauguma statomi galu su dviem langais į gatvę, o kai kada namai pasukti nedideliu kampu. 11 val. taisyklė ar kaip?


Beje, apie karą Ukrainoje. Karo nesijaučia, matėme tik vieną geležinkelio sąstatą su tankais, o pakelėse daugybė plakatų, kviečiančių tarnauti kariuomenėje už ~230 EUR. Kai geras atlyginimas čia 150 EUR – gal ir nieko, bet kažkaip nekas, pagalvojus apie realią galimybę žūti.



Tags: , ,

Senos 2CV reklamos

Su lengva ironija 😉
kakarieku
painted
faster
more metal
camel
camel-g

Norint keliauti, reikia keliauti. Paprasta, tiesa? Tiesiog kelias prasideda, peržengus namų slenkstį. Dažniausiai mudviem su brangiausiąja taip ir nutinka – retai kada mes ruošiamės kelionei labai iš anksto. Taip nutiko ir balandžio pabaigoje, mudviejų atostogų metu. Dar sekmadienį neplanavome niekur keliauti, nes antradienį mano geresnioji pusė turėjo dalyvauti posėdyje, nežiūrint atostogų. Tačiau pirmadienį iš ryto sumąstėme, kad vistik reiktų kažkur nuvažiuoti. Kilo mintis apie kalnus, bo ten senokai buvome. Taigi, ką turime: Čekiją, Slovakiją, Lenkiją, Ukrainą. Mjooo, o kodėl gi ne Ukraina, Užkarpatė? Taigi apie pirmadienio pietus buvo nuspręsta kokioms penkioms dienoms pavažiuoti į Užkarpatę, juolab, kad vizų nereikia. Mano geresnioji pusė permetė man poros kelionių agentūrų siūlomų autobusinių maršrutų aprašymus ir sėdo tyrinėti viešbučių, o aš, peržiūrėjęs lankytinas įžymybes, per porą valandų GoogleMaps sudėliojau preliminarinį ~2300 km ilgio maršrutą. Preliminarinį todėl, kad dažnai tokios aklos kelionės ineša savo pataisymus. Per popietę parinkusi keletą galimų nakvynės vertų, brangiausioji permetė man adresus ir ėmėsi krauti daiktus, kuriuos priklausomai nuo orų prognozės sudėti sugeba greitai. Mes nakvynių neužsisakėme iš anksto – kai važiuoji dviese vienu awto, vienai nakčiai nakvynę rasti nėra sunku. Kai kada tenka paieškoti valandą-kitą, bet dažniausiai randi gana greitai, bent tokia mūsų patirtis Lenkijoje.
Kelionė buvo planuota greičiau kaip apžvalginė-žvalgybinė: pravažiuoti apžiūrint įdomesnes vietas (galbūt) kitų metų jau konkrečiai suplanuotai kelionei. Aš turėjau ir konkretų tikslą: aplankyti Europos geografinį centrą netoli Dilove kaimelio pagal Austro-Vengrijos mokslininkų paskaičiavimus. Šiaip kiekviena save gerbianti Europos šalis privalo turėti Europos geografinį centrą Mano geresnioji pusė tiesiog norėjo pasižiūrėti į kalnus ir pakvėpuoti kalnų oru, pasimaudyti terminiuose baseinuose.
Antradienio ryte sutvarkėme reikalus Kaune ir ~11 val. išjudėjome.
Planavome važiuoti iki kokios 19 val., tada susirasti Lenkijoje nakvynę pakelės užeigoje. Atkarpą tarp Kauno ir Marijampolės mes visada važiuojame senuoju keliu – žymiai mažiau įtampos, nei Via Baltica. Kai kada, jei gaunasi, dėl mažesnio apkrovimo atkarpą tarp Kalvarijos ir Marijampolės irgi važiuojame senuoju keliu. Nereikia mūčytis manevruojant tarp fūrų ir šiaip mažiau lenktyniaujančių idiotų.
Lenkijos keliai šiuo metu puikūs, labai gerai sudėliota informacija apie kryptis: man ypač patinka, kai už sankryžos ant stulpo iškart yra lentelė su kelio numeriu – praktiškai nereikia navigacijos, užtenka žemėlapio ar netgi susirašyti kokiais keliais iki kur važiuoti ir po to keisti kelią. Nemažai geltonų greičio matavimo radarų, tačiau nemažai ir greičio įspėjiklių, kurie liepia sulėtinti greitį. Porąkart ~2005-2007 m. teko važiuoti pro Liubliną, tai buvo košmaras. Dabar gi įrengtas puikus autostrados lygio aplinkelis, net nepajunti, kaip apšoki aplinkui Liubliną.
Lenkijoje nakvynei apsistojome už Liublino esančioje folklorinėje užeigoje Marzanna. Kambarys Nr. 13 nakčiai ~40 EUR, soti vakarienė dviems ~20 EUR. Restoranas tokio liaudies stiliaus, groja tik vietines liaudies dainas, bet gana neblogas. Maistas puikus. Vieta biškį pompastiška, tačiau tikrai gera apsistojimui.
Btw, puikus Free WiFi internetas ir restorane, ir viešbutyje.


Kelionės metu rimčiau pratestavau nemokamą navigaciją Magic Earth Androidui ant savo Galaxy S7 Edge. Esmi patenkintas. Pastoviai atnaujinama žemėlapių duomenų bazė, kurios pagrindas – OSM aka GoogleMaps, rekomenduoju. Nepatinka tik tai, kad galimi tik 3 punktai, tačiau nemokami dalykai idealūs nebūna.
Taip pat rimčiau pratestavau videoregistratorių Prestige Roadrunner 545GPS. Šiaip puikus dalykas, labai patiko, tik išaiškėjo dvi problemos:
1) paklausęs konsultanto Topocentre, nusipirkau per mažos talpos kortelę – 16GB, reikėjo 32GB, nes filmuojant HD režimu talpos teužtenka pustrečiai valandai, vidutiniu – penkioms, paskui rašo „ant viršaus“. Šiaip važinėjant viskas čiki, bet jei nori ilgesnės kelionės reportažo, reikia įprasti kas kokios 4 val. iškrauti duomenis į loptopą.
2) kai kada dingsta maitinimas iš cigarečių pridegėjo – ar į cigarečių pridegėją įstatomas 2 USB lizdų ACME šakotuvas sugeba prarasti kontaktą, ar prastas laidas, nzn, reiks patyrinėti šitą fenomeną. Vienžo, reikia stebėti, ar daiGtas įsijungė, nes jo neveikimą mes pastebėjome tik po pusdienio važiavimo pirmą dieną Lenkijos keliais, tad Ukrainoje jau buvome budrūs.
Na, ir bendra pamoka – priekinis stiklas turi būti ne tik švarus, bet pageidautina ir be įdaužimų, kurie puikiai matosi vaizde kaip murzinos dėmės.
Šiaip įdomu tai, kad peržiūrint video įrašą, staiga suvokiau, kad pusę dienos buvo geras oras, o pavakare, artėjant link Liublino, pradėjo lyti – tai buvo visiškai išlėkę iš galvos.


Kažkiek pirmosios dienos fotoįspūdžių – keli kadrai prišaudyti iš videoregistratoriaus, kažkiek prifotkinta viešbutyje, nes stojome tik vieną kartą, o įspūdžius fiksavome savyje.


Kelionės schema

Tags:

Citroën C60
Jooo, kažkoks siaubiakas, sujungiant legendinį DSą ir Ami. Iš tikrųjų – bandymas sukurti tarpinį „vidutinį“ automobilį tarp „mažojo“ 2CV ir „didžiojo“ DS, pavadinant jį Projet C60. Baigėsi niekuo, o vietoje jo rinkoje pasirodė Ami 6 😉
Įdomi istorija Citroenet’e.

Neseniai rašiau apie mažai žinomus Lietuvos – Lenkijos sienos perėjimo punktus. Turiu norą pamatyti visus, tai mudu su brangiausiąja šeštadienį aplankėme dar porą: Kalėdiškiai – Beržniki netoli Kapčiamiesčio/Leipalingio ir Tarnauka – Dusznica netoli Lazdijų.
Pirmasis yra prie Balandžio ežero, link kurio veda lauko keliai iš Lietuvos ir Lenkijos pusių, prie ežero yra aikštelė Lenkijoje ir galimybė įbristi vandenin Lietuvoje. Faina vieta piknikėliui.
Kalėdiškiai-Beržniki


Antrąjį rasti gana sudėtinga, nes nėra jokių nuorodų, o ir siena praktiškai nepažymėta: tik iš Lenkijos pusės lentelė „Granica panstwowa“, o lietuviai tenkinasi nukritusiu kelio ženklu < <<>>> 😉
Tarnauka-Dusznica


Na bet žemėlapyje pasididinus matosi jų padėtis.

Tags: ,

Įdomi dioriama, kur TA dalyvauja ir taksisto, ir bėglio nuo karo rolėje. Kažkur Vietname, įtariu.
TA in war 1
TA in war 2

Kadangi Saremų eskapados pristatymas subiro į krūvą pristatymėlių, tai susikūrė apibendrinantis įrašas.

2017-03-11:
Kaunas – Virtsu – Koguva
Koguvos kaimas
Koguva – Kalio krateriss
Pangos skardis
Panga – Kuresarė
—-
2017-03-12:
Kuresarės pilis: į pilį, priešpilis ir kiemas, rūsiai, I aukštas, II aukštas
Kuresarė – Angla
Angla – keltas
Pernu

Tags:

Na va, paskutinis įrašas apie mudviejų su brangiausiąja kelionę į Saremų salas. Paskutinis sustojimas buvo Pernu mieste, kuris dar vadinamas vasarine Estijos sostine. Šiaip miestas nieko, smagus pasivaikščioti, tik kad nebuvo labai šilta, o ir laiko ribotai, tai po trumpos eksursijos tiesiog prasibėgome ir pafotkinome.
Apie Pernu duris ir langus jau rašiau, tad šiandien – likusi fotkių dalis.
O paskui laukė tiesiog ilgas kelias namo.
Eksursiją rekomenduoju, mudviem su brangiausiąja patiko.


Tags:

Pagaliau priešpaskutinis įrašas apie Saremų eskapadą. Norėjau sukergti kartu su Pernu įspūdžiais, betbūtų gavusis biškį mišrainė, tai lai būna atskiras įrašiukas apie kelionę iš Anglos iki kelto ir keltu per sąsiaurį į žemyną.


Rytas, kaip jau minėjau, buvo šaltokas, tad medžius dengė graži šarma. Gana greitai privažiavome dambą per sąsiaurį tarp Saremos ir Muhu salį, paskui iki kelto. Mums pasisekė – sutaupėme valandą laukimo, nes autobusas dar tilpo į belaukiantį keltą. Sąsiauris vėlgi pilnas ledų ir apgaubtas rūko.


Tags:

Na ką gi, prieš-prieššpaskutinis įrašas apie Kuresarės eskapadą.


Baigę apžiūrėti Kuresarės pilį, pamažu grįžome prie autobuso. Naktį buvo šalna, tad ir pačioje Kuresarėje, tiek pakeliui į Anglą buvo daugybė puikių vaizdų.
Atvažiavus į Anglą, gavome Makaliaus užfundytus pietus: labai skani kepta vištiena su keptomis bulvėmis ir šviežių kopūstų salotos. Rstorane/užeigoje įrengtas toks kaip ir muziejus, yra įdomių eksponatų. Lauke – žemūktechnikos ekspozicija, tarp jų visa senobinių traktorių kolekcija.
Pagrindinė Anglos įžymybė – 5 vėjo malūnai. Estai, kaip individualistai, užsakydavo meistrus pastatyti malūną kiekvienai familijai atskirai. Statyba užtrukdavo apie pusmetį. Gaila, kad info suprantamomis kalbomis mažai, bet skaitant estiškai, GoogleTranslate pagalba maždaug viskas aišku. Pasivaikščiojome aplinkui malūnus, į vieną iš jų galima įeiti ir užlipti aukštyn.
Įdomu, rekomenduoju.

Tags:

Older Posts »